28 gruodžio 2009

Nacionaliniai tinklaraščių komentavimo ypatumai

Gera tik viena savybė tinklaraščiams, bet bloga patiems lietuviams - stebėjimas, kaip dega kaimyno tvartas. Tinklaraštyje galima užsiminti apie gaisrą, tai visi subėgs pasižiūrėti, ir bus labai nusivylę, jei, neduokdie, gaisras jau bus pasibaigęs. Paburnos tada, ir išeis nieko nepešę. Tas pats ir su tvarto gaisru. Smagiausias momentas yra kai dar nė viena gaisrinė mašina neatvyko, o stogo danga šaudo geriau nei naujametiniai fejerverkai. Bet koks liūdesys apima, kai atbėgi ir pamatai vien tik smilkstančius nuodėgulius ir dar du kaimynus, kurie atbėgę, bet irgi pavėlavę, dalinasi paskalomis apie tai, kas gi čia nutiko...

Jei pasižiūrėtume ne vieną užsienietišką blogą su ne vienu ar dviem komentarais, pamatytume, kad ten komentarai yra teigiami arba pateikiantys konstruktyvią kritiką. Lietuvoje komentavimo kultūra dar labai žemo lygio...

Esame tikri lietuviai, nes mums patinka grasinti, gąsdinti teismais, jei tinklaraštyje įsivelia klaidų (kartais visai netyčia). Gal užuot grąsinę, kad paduosite į teismą už šmeižtą paprasčiausiai paprašykite autoriaus ištaisyti informaciją ar pasidomėti, kaip yra iš tikrųjų?.. Pagrasinti visada lengviau, nes esame "erelių" tauta.

Tikrai lietuviškas bruožas yra menkinti kitų triūsą, nesvarbu, kad jis didelis ir daroma viskas ne dėl pinigų, o dėl visuomenės gerovės. Ypač tokiems "labdaringiems" tinklaraščiams ne kartą priekaištaujama, kad "niekam čia neįdomu, apie ką čia rašinėji...". Akivaizdu, kad nišiniams tinklaraščiams Lietuvoje dar ne laikas, nes "Apie viską" arba "Apie Internetą" tipo tinklaraščiai yra kur kas geriau, nei kažkurios siauros srities nagrinėjimas. Ne paslaptis, kad rašau labai specifinį Lietuvos Web 2.0 tinklaraštį TIK apie lietuviškus socialinius tinklus ir įrankius pačių vartotojų generuojamam turiniui viešinti. Nieko nepadarysi, tamsuolių visada daugiau buvo visais laikais - tiek viduramžiais, tiek dabar, 21-me amžiuje.

Siauras mąstymas ir akiratis taip pat būdingas lietuviams. Nematome toliau savo kiemo ir nenorime matyti. Esame labiau prisitaikėliai, nei išsišokėliai kaip mūsų kaimynai latviai ir estai. Pas juos krenta dirbtiniai meteoritai, kuriami save pašiepiantys filmukai, o pas mus? Dingo tas toliaregiškumas ir pasaulietiškumas kartu su Vytautu Didžiuoju, kuris šalį padarė plačią ir galingą. Nuo to laiko akiratis tik siaurėjo ir siaurėja iki šiol, nepaisant technologijų, kurioms teritorija - ne riba. Kalbu apie kitus mano bandymus rašyti apie interneto pokerį. Pasiūliau temas pokerio tinklaraščiams, bet buvau greitai nusodintas "specialistų" gyvenime besivadovaujančiu 11-ju Dievo įsakymu - NEIŠSIŠOK iš pilkos minios ir daryk tai, ką kiti daro metų metais.

Lietuviai dažniausiai iki galo nepadaro nieko - Valdovų rūmai nepastatyti, švietimo reforma neužbaigta, viskas vyksta šiuo metu, bet galo dar nematyti... Žinoma, labai svarbu, kad nuolat vyktų procesas ir gyvuotų biurokratija. Bandantys pakeisti šią situaciją yra greitai nusodinami. Su tinklaraščiais irgi taip pat - ne iki galo perskaičius tekstą rašomi komentarai apie vieną pastraipą, o ne apie visumą.


stebim-kai-kaimyno-namas-dega
Sako, lietuviai - svetinga tauta. Gal ir svetinga, bet tinklaraščiuose to nelabai matosi. Svetingi autoriai yra tik saviems seniems pažįstamiems, nes naujų nelabai pageidauja, ypač tų, kurie bando juos per dantį patraukti, pamokyti, kitokį kampą parodyti... Maža to, kai kurie net el. pašto adresus blokuoja, kad tik kitaip manantys jiems nieko parašyti negalėtų asmeniškai. Aišku, pagal išvaizdą sutinkame, o pagal protą palydime. Ką daryti, kai autoriai šūkauja užsimerkę, ir net į išorę nesiteikia pasižiūrėti?..

Esame labai dosnūs, net kai patiems mums sunku (o sunku mums visada, nes 2 pagrindiniai nacionaliniai lietuvio bruožai yra skųstis, kad sunku ir skaičiuoti svetimus pinigus ir pavydėti...). Sau geresnio daikto neperkame, paskui keikiamės, kad "skūpas moka dukart", tačiau, jei tik reikia paremti našlaičius, ligonius, senukus ir televiziją, net nedvejodami siunčiame 3 SMS ekrane nurodytais numeriais ir aukojame 2, 5 ar 10 litų. Tinklaraščiuose jau mirga marga socialinės reklamos skydeliai, nes tai pati naujausia mada. Kai paprašai apsikeisti nuorodomis, dosnumas dingsta, nes tokia nuoroda gali išvesti 3 iš 7 tinklaraščio skaitytojų tą dieną... Žinoma, ant nuorodos uždėti nustatymą "Atverti naujame lange" yra kur kas sunkiau, negu arogantiškai pareikšti, kad nuorodų apsikeitimo nebus, nes atimu klientus... Tie mūsų tinklaraščiai neuždirba dar nė cento, taip kad ir duoti kažko atgal neturi...

Dar gal ir yra keletas lietuviškų bruožų, kurie atsispindi blogų komentaruose. Ne tik juose, bet ir visame kame prasižioja tūlas lietuvis. Sunkios dienos Basanavičiaus, Kudirkos, Donelaičio, Maironio ir kitų didžių vyrų, apgiedojusių lietuvio stiprybę, kauleliams, kas dieną girdintiems kaip pasikeitė lietuvis po visų okupacijų ir perturbacijų, dažniausiai dėl papildomo skatiko sukeltų. Ką padarysi, turim pasikeisti, bet tai lengviausiai daryti keičiantis kartoms. Žinokime savo trūkumus, kad nekaltume jų į savo vaikų galveles.

LinkWithin

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...